Print This Page

Aktualijos

2014.12.05

Profesorė, mokslo liepsnelės ir miesto medinukai... Nijolė Lukšionytė (1954–2014)


2014 m. lapkričio pabaigoje užgeso profesorė, menotyrininkė, Nacionalinės premijos laureatė Nijolė Lukšionytė. Aukštos Petrašiūnų pušys priglaudė dar vieną kūrybingą, aktyvią ir ambicingą kūrėją.
Profesorė gimė 1954 m. balandžio 30 d. Klaipėdos rajone. Dėka santūraus ir tvirto žemaitiško būdo ji kryptingai siekė savo užsibrėžtų tikslų. Tiesa, žemaičiuojant ją pavyko išgirsti tik vieną vienintelį kartą, bet man tai buvo dar vienas nepažintas jos daugialypės asmenybės štrichas.
Nijolė Lukšionytė   Sovietmečiu carizmo architektūros tyrimų tematika nebuvo itin populiari,
  tačiau tai buvo jos mokslinių tyrimų niša. 1984 m. N. Lukšionytė apgynė
  menotyros kandidato disertaciją „Lietuvos architektūros stilistinė raida
  1820–1920 m.“ Sąjunginiame menotyros institute Maskvoje. Už
  kruopščiai parengtą jos monografiją „Gubernijos laikotarpis Kauno
  architektūroje – svarbiausi pastatai ir jų kūrėjai: 1843-1915“ dar ilgai bus
  dėkingi šiuo laikotarpiu besidomintys skaitytojai.

  Nuo 1977 iki 2001 m. su nedidelėmis pertraukomis dirbdama moksline
  bendradarbe Lietuvos statybos ir architektūros MTI, ji dalyvavo rengiant
  Lietuvos kultūros paminklų sąvadą, tyrinėjo XIX–XX a. įvairių Lietuvos
  dvarų ir bažnyčių architektūrą. Straipsnių ir knygų rašymas bei įvairūs
  leidybos projektai buvo viena iš daugelio mėgtų dr. N. Lukšionytės veiklų.

  Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dr. N. Lukšionytė aktyviai
  įsijungė į paminklotvarkos sąjūdį. Atgimimo laikotarpiu paskelbė
  keliasdešimt straipsnių apie paveldo vertes ir išsaugojimą populiarioje
  spaudoje. Aktyviai įsijungė į ekspertinę veiklą, buvo daugelio įvairaus
  rango komisijų, susijusių su architektūros paveldo saugojimu, narė.
Mokslininkė parengė per 80 paveldosauginių ekspertizių. Daug savo kūrybinės potencijos ji atidavė kartu su kitais ekspertais rengdama „Kauno Žaliakalnio istorinės dalies (U31) apsaugos reglamentą“ (2002) ir „Kauno miesto savivaldybės 1-ojo Žaliakalnio kultūrinio draustinio specialiojo plano pagrindžiamąją dalį: Kultūrinio draustinio teritorijos tyrimai, paveldosauginių verčių nustatymas ir pasiūlymai saugojimui“ (2007). Šie tyrimai paskatino ją aktyviau domėtis mediniu miesto paveldu.

Nesinori, o gal ir nėra tikslo vardinti visų draugijų, kurioms ji priklausė ir visų apdovanojimų, kuriuos gavo per savo intensyvią mokslinę veiklą. Ją pačią labiausiai džiugino bendravimas su žmonėmis – labai žymiais architektais, menotyrininkais, paveldosaugininkais, dalininkais ir visai paprastais medinukų gyventojais. „Čia mūsų profesorė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė“ – teko ne kartą nugirsti Žaliakalnyje. „O mano namas yra va čia aprašytas“ – rodydama profesorės knygą pasakojo viena senučiukė, kai profesorė kartu su magistrantais tyrinėjo Kauno Naujamiestį. Akademinei profesorės veiklai aptarti reikia atskiro straipsnio, tačiau niekam ne paslaptis, kad ji buvo ne tik griežta, bet ir labai kūrybinga, taikanti įvairius inovatyvius metodus, dėstytoja.

Ieškodami informacijos apie „Tekstilės bienalę“, greičiausiai surasite ir dr. V. Vitkienę, jei domėsitės stiklo ir keramikos meno parodų kuravimu pastebėsite dr. R. Simanaitienę, fotografija ir jos istorija – doc. G. Česonį, dr. V. Almonaitytę-Navickienę, UNESCO – dr. M. Drėmaitę. Čia vos keli jos buvę mokiniai, tokių mokslo ir kūrybos liepsnelių, kurioms užsidegti padėjo profesorė, Lietuvoje kur kas daugiau. Išvardindama vos kelis net rizikuoju užsitraukti kieno nors nemalonę. Tačiau mano mintis veda į tai, jog plačios profesorės pažiūros, gilus profesinis pasiruošimas leido jai vadovauti skirtingo pobūdžio darbams ir projektams.

Kas liečia projektus, reikia paminėti ir veiklą, kuri ilgainiui į šoną nustūmė net jos tyrinėtą carizmo architektūrą. Pastaraisiais metais kartu su savo studentais, savanoriais ir kolegomis prof. dr. N. Lukšionytė buvo aktyviai įsitraukusi į Kauno miesto medinio paveldo dokumentavimo veiklą, iniciavo duomenų bazės ir svetainės www.archimede.lt kūrimą, konsultavo medinių namų gyventojus saugojimo ir tvarkybos klausimais. Vėlgi pasirinkusi daugelio pamirštą aptriušusių miesto medinukų tematiką, ji ieškojo autentiškų perliukų ten, kur rodos tik griūvančios sienos ir kreivi langai. Iki paskutinės gyvenimo akimirkos profesorė buvo paskendusi savo kūrybinėje ir profesinėje veikloje.

Laipteliais pro „Alpinistų kalnelį“, tada smėlėtu pušų spygliais nubarstytu takeliu pro kitus žymius žmones... Gal bent kartą metuose aplankyti užsuks buvę draugai, kolegos, tie, su kuriais intelektualiai ginčijosi ir kuriuos mylėjo. Džiaugiamės, kad buvo leista mokytis ir dirbti greta profesorės.

dr. Ingirda Veliutė
publikuota savaitraštyje „7 meno dienos“

^