Print This Page

Aktualijos

2016.06.08

In Memoriam Kazimiera Kairiūkštytė-Galaunienė (1924–2016)


Žemei besirengiant puošnų įvairiaspalvių gėlių ir gaivios žalumos rūbą, gegužės 5 d. į Amžinybę iškeliavo didi moteris – Kazimiera Kairiūkštytė-Galaunienė. Regis, visi vardai, kuriais ją norėtume apibūdinti, turėtų būti rašomi didžiąją raide: Mokytoja, Bičiulė, Patarėja, Sesė, Guodėja, Bendražygė...
Ši iškili asmenybė, tauri moteris, artimųjų ir bendradarbių vadinta ypač paprastai – Kazyte, paliko gilų įspaudą kultūros ir muziejininkystės istorijoje.

Darbinę veiklą Kazimiera Kairiūkštytė pradėjo 1944–1945 m. kaip mokytoja Piliuonos (Kauno apskr.) pradžios mokykloje. Tebestudijuodama Vilniaus valstybinio Vinco Kapsuko vardo universitete, Istorijos ir filologijos fakultete, 1949–1950 m. dirbo LTSR Mokslų Akademijos Istorijos ir etnografijos muziejaus konservatore, dalyvavo ekspedicijose, 1950–1952 m. – LTSR MA Istorijos instituto Etnografijos sektoriaus jaunesniąja mokslo darbuotoja, tyrinėjimams pasirinkusi lietuvių liaudies drabužius.

Galaunienė1952 m. už pasipriešinimą sovietiniam režimui ji buvo nuteista 25 m. ir ištremta į Archangelsko sritį, Konošo r., kur kalėjo Jercevo moterų lageryje. 1956 m. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Komisijai peržiūrėjus politinių kalinių bylas, K. Kairiūkštytės teistumas buvo panaikintas ir leista grįžti į Tėvynę. (K. Kairiūkštytė-Galaunienė reabilituota 1991 m.). Lageryje ji svajojo, grįžusi į Lietuvą, dirbti muziejuje, vadovaujamame išmintingų žmonių. Kazimieros svajonė išsipildė – 1957 m. jai pavyko įsidarbinti Valstybiniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje ir iki 1959 m. darbuotis Vaizduojamosios dailės skyriuje. Tuometinis muziejaus direktorius Petras Stauskas buvo įdarbinęs ne vieną iš tremties grįžusį inteligentą, nors dėl to dažnai turėjo nemalonumų. Paaštrėjus politinei situacijai šalyje, jis buvo priverstas prašyti kai kuriuos muziejaus darbuotojus palikti savo darbo vietas. Kad be darbo neliktų K. Kairiūkštytė, direktorius pats tarpininkavo įdarbinant ją bibliotekoje. 1959–1960 m. Kazimiera – LTSR valstybinės respublikinės bibliotekos bibliotekininkė, o nuo 1961 m., „atšilus politiniam klimatui“, ji vėl darbavosi M. K. Čiurlionio dailės muziejuje – Liaudies meno skyriuje ji ėjo vyresniosios mokslo darbuotojos pareigas, vėliau, 1965–1974 m., 1979–1983 m., dirbo to paties skyriaus vedėja, konsultante.

Kazimiera Galaunienė sudarė P. Galaunės raštų bibliografiją P. Galaunė. Dailės ir kultūros baruose (1970), bendradarbiavo rengiant „Lietuvių liaudies meno“ serijos „Drabužių“ albumą (1974) ir „Lietuvių liaudies meno“ I knygą (1993). 1994 m. Galaunienė baigė rašyti 132 lapų su iliustracijomis rankraštinę studiją, kurioje aprašė Pauliaus Galaunės biblioteką. Periodinėje spaudoje parašė prisiminimus apie Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministrą, diplomatą, karininką, vertėją Juozą Urbšį, tarptautinės teisės profesorių, diplomatą Tadą Petkevičių, vertėją ir rašytoją Juliją Jablonskytę-Petkevičienę, dailininką Vincą Kisarauską, muziejininkę Akvilę Mikėnaitę, etnografę ir pedagogę Mikaliną Glemžaitę, vyriausiąją skautininkę Eleną Barščiauskaitę ir kitus asmenis, kilniaširdiškai puoselėjusius Lietuvos istoriją, kultūrą, meną, etnografiją. Nuo 1988 m. Kazimiera Galaunienė tvarkė savo vyro – dailėtyrininko, muziejininko ir pedagogo Pauliaus Galaunės kultūrinį palikimą. Vienas iškiliausių Kazimieros darbų – Adelės (P. Galaunės pirmosios žmonos, operos pradininkės, primadonos, pedagogės) ir Pauliaus Galaunių namų-muziejaus įkūrimas 1996 m. Po metų už kultūros srities darbą Kazimiera Galaunienė apdovanota Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu.

Už muziejaus ribų K. Galaunienė užsiėmė aktyvia visuomenine veikla. 1960 m. pogrindyje ji įstojo į Lietuvos skaučių seserijos organizaciją, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šią veiklą tęsė Kauno „Aušros“ vyresniųjų skaučių draugovėje. Studentų skautų organizacijos Akademinės skaučių draugovė ir korporacija „Vytis“ paskelbė ją mecenate. K. Galaunienės dėka šios organizacijos nariai keletą metų rinkosi į sueigas A. ir P. Galaunių namuose. Ji buvo korporacijos „Vytis“ vėliavos krikštamotė (krikštatėvis – prof. Algirdas Avižienis).

Kazimiera Galaunienė buvo M. K. Čiurlionio draugijos Kauno skyriaus narė nuo jos įkūrimo pradžios 1987 m.; nuo 1995 m. – Lietuvos meno istorikų draugijos narė; dalyvavo Liaudies meno draugijos Kauno skyriaus Tarybos veikloje, išrinkta Tautodailininkų sąjungos garbės nare. Galaunienė, baigusi dirbti muziejuje 2009 m., namuose tęsė A. ir P. Galaunių archyvo tvarkymo darbus.

Kazimiera Galaunienė visų ją pažinojusiųjų atmintyje išliks kaip šviesulys, spinduliuojantis tauriausias žmogiškas savybes.


Vaida Sirvydaitė-Rakutienė

^